K.K.Šiaulytis. Pievų gėlė. 2008. Škicas.
Apie škicavimo meną
Škicavimo meno
formulė galėtų būti tokia :
stebėti – išreikšti
O štai toks galėtų būti škicavimo meno apibrėžimas:
Škicavimo menas yra
stebėjimas, ir, tai ką matome, akimirksniu,
lengvu pirštų, laikančių pieštuką, rašiklį, teptuką judesiu – perteikimas,
raiška popieriaus lakšte linijomis, spalvomis
Škicavimas, pirmiausia, yra mokymasis piešti iš natūros, akies ir rankos lavinimo būdas.
Tokius škicus
galėtume vadinti žodžiu bandymai, arba bandomaisiais škicais.
Tačiau jau
renesanso dailininkai škicus vertino kaip
savarankiškus dailės kūrinius.
savarankiškus dailės kūrinius.
Kūrybos aplankuose esančius gamtos vaizdų, pastebėjimų, sumanymų škicus
dailininkai saugo kaip savo ieškojimų, atradimų užrašus,
kaip meninių idėjų lobyną.
dailininkai saugo kaip savo ieškojimų, atradimų užrašus,
kaip meninių idėjų lobyną.
Albrechtas
Diureris 1494 metais keliaudamas iš Niurnbergo į Veneciją, Italiją, nutapė
akvarelių, škicavo. Šią kūrybišką vokiečių dailininko kelionę galėtume laikyti
kelionių škico žanro radimviete.
Mūsų laikais kelionės
škicų kūrimas yra tapęs daugybės žmonių hobby, pomėgiu. Rengiamos specialios
škicavimo iškylos, plenerai, užsienio kelionės.
Kelionės škicai kuriami popieriaus lakštuose,
atvirukuose, albumuose, dienoraščiuose, laiškuose.
Škicavimo meno
kultūra ypač suklestėjo atsiradus interentui – tinklaraščiuose, tinklalapiuose, veidaknygėje
publikuojami įvairiausi autoriniai
škicai, rengiami tarptautiniai plenerai.
Škicavimo menas
turi reikšmingą komunikacinę „potekstę“. Škicų medijos tampa viena įdomiausių
šiuolaikinio žmogaus bendravimo, aktualizacijos priemone.
Apie škicavimo
meną – jo paslaptis ir aktualijas, daugiau tekstų ir škicų rasite tinklalapyje
„Škicų albumas“.
K.K.Š.
2014 05 21
„Škicų albumas“.
K.K.Š.
2014 05 21
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą